Monotoniškas darbas
Dalytė Petrauskienė kilusi iš Marijampolės. Ten prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, tačiau bandant dėlioti gyvenimo pamatus, jauną moterį užklupo liga. Kaip pati pašnekovė sako, taip, ji nėra lengva – dėl jai diagnozuotos depresijos paskirtas ir neįgalumas.
Marijampolietė stengėsi išmokti gyventi su liga. Moteris susituokė, susilaukė dviejų dukryčių, o vėliau judviejų su antra puse keliai išsiskyrė. „Bet mes su juo sutariame gerai. Kol mažos buvo mergaitės, auginti jas buvo nesunku. Gal paauglystėje kiek daugiau buvo iššūkių, kaip ir su visais tokio amžiaus vaikais. Bet vyras, kad ir gyvendamas užsienyje, padėjo, atvažiuodavo“, – pasakojo moteris.
Dalytė prisimena, kad visada reikėjo galvoti, kaip suktis. Ji niekada nenorėjo tiesiog sėdėti namie, turėjo ir profesinių svajonių, galiausiai, reikėjo ir pinigų, nes turėjo pasirūpinti ir savimi, ir dukromis. 2009 m. moteris nusprendė baigti siuvėjos mokymus: „Bet tada šios profesijos nesiėmiau, dar kažko ieškojau, profesinio rengimo centre mokiausi ir sekretorės darbo, dar esu išklausiusi ir apskaitos kursus toje pačioje mokykloje. Visa tai, manau, man padėjo pamatus ir įkvėpė tolimesniems mokslams. Kai vėliau studijavau kolegijoje, tai išties man pravertė.“
Įsilieti į darbo rinką su turima ligos diagnoze, prisimena Dalia, apskritai nebuvo lengva. Gyvenimo stumiama, nors nelabai norėjo, Dalia įsidarbino siuvykloje šalia namų. „Bendrai su tuo darbu ir darboviete viskas buvo gerai. Ir arti namų, ir pajamos. Bet aš tiesiog nesijaučiau čia save realizuojanti, dirbau ir tiek, o pats darbas buvo monotoniškas. Aš norėjau kažko kito“, – atviravo pašnekovė.
Gyvenimo lūžis
2015-ieji buvo moteriai lemtingi, aplinkinių skatinama kolegijoje baigė socialinį darbą, tačiau pagal šią specialybę darbo negavo, todėl tais pačiais metais pradėjo dirbti siuvykloje ir dirbo ten šešerius metus. Draugės paskatinta ji prisijungė prie „Carito“ veiklų, ypač didelę reikšmę Dalytės gyvenime turėjo prisijungimas prie ES lėšomis finansuoto projekto „Kompleksinių paslaugų šeimai plėtra Marijampolės savivaldybėje“, kurį įgyvendino Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“.
„Kai dar dirbau siuvykloje, pradėjau lankytis „Carite“, šeimų klube, taip pat išklausiau pozityvios tėvystės kursus. Ėjau ten savo noru, nes mergaitės buvo paauglės, nebuvo lengva, o tie kursai ir darbas su savimi labai padėjo. Esu labai dėkinga ir vadovei Giedrei Volff – už palaikymą, pagalbą, kai reikia“, – kalbėjo pašnekovė.
Taip pat programos metu Dalytė lankėsi ir pas psichologę, tai padėjo jai spręsti savivertės problemas, įgyti pasitikėjimo savimi, įveikti depresyvias nuotaikas, tapti bendruomeniškesne, gilinti žinias apie bendravimą, vaikų auklėjimą ir savirealizaciją.
Dirba svajonių darbą
Vienas didžiausių Dalios norų buvo įsidarbinti socialinėje srityje, padėti žmonėms. Nors buvo baigusi mokslus kolegijoje, darbdaviams to nepakako.
„Tų darbų kaip ir buvo įmanoma rasti, bet visi pažiūrėdavo, kad turiu negalią ir dėl tokios sunkios ligos, matyt, atrodžiau nepatikima. Nors dirbti aš galiu, ir visą darbo dieną, juk tai dariau ir siuvykloje“, – dėstė marijampolietė.
Nors buvo baigusi socialinio darbo studijas, Dalytė ir toliau norėjo gilinti savo žinias šioje srityje, todėl 2022 m. baigė ir slaugytojos padėjėjos kursus. Šiame etape labiausiai Dalytei padėjo vėl gi „Caritas“, moteriai buvo suteikta galimybė atlikti praktiką pas vieną šeimą, o tada ir įvyko lemtingas lūžis. „Taip susiklostė, kad ir man šis darbas tiko, ir šeimai aš tikau, taigi dabar esu įdarbinta ir dirbu pagal norimą specialybę. Kursus pabaigiau lapkritį, o oficialiai dirbau jau gruodį. Be minėtos šeimos dabar jau turiu ir dar vieną asmenį, kuriam padedu“, – džiaugiasi moteris.
Pašnekovė pabrėžė, kad šiame darbe jaučiasi save realizuojanti, įsitikino, kad būtent tokio darbo, tokios veiklos ieškojo.
„Susidraugavo“ su liga
Paklausta, kaip per šiuos metus sekasi gyventi su nelengva liga, Dalia tikina, kad visiškai išmoko su ja gyventi. Kelis sykius, prisipažino, yra buvusi ligoninėje, tačiau laikantis tinkamo režimo, geriant vaistus, galima su ja gyventi pilnavertį gyvenimą. Tiesa, moteris pabrėžė, kad prasmingą gyvenimą ir motyvaciją judėti į priekį palaiko ne tik medikamentai, bet ir veikla, darbas – ir kartais net dar labiau.
Dalia atkreipia dėmesį, kad žmonėms su negalia, kaip ir visiems, būtina veikla, savirealizacija, savęs įprasminimas. Kai jautiesi reikalingas, gali būti savarankiškesnis, užsiimti mėgstama veikla, apsirūpinti finansiškai, iš tiesų gyveni gyvenimą, o ne egzistuoji. Žmonėms su negalia, pasak pašnekovės, būtina ištrūkti namų, išdrįsti eiti ir bandyti.
„Manau, kartais reikia nepabijoti rizikuoti. Ypač tokiems, kaip aš, turintiems negalią. Nesustoti. Reikia eiti į priekį, mėginti, tada tikrai viskas yra šviesiau. Būtinai reikia dirbti. Jei žmogus namie, jam, aišku, negerai, jis visko bijo. O kai išeini iš namų, pamatai pasaulį, ir kiekvienam, ir ypač neįgaliam, labai svarbu turėti darbą, būti reikalingu“, – įsitikinusi moteris. Anot jos, būtent veiklos, darbas ir palaikydavo ją sunkiausiais gyvenimo momentais.
O dabar, dirbdama mėgstamą darbą – padėdama kitiems, matydama, kad jie dėl to laimingesni, kad jų gyvenimas lengvesnis, Dalia jaučia pilnatvę. „Aišku, kad gera atiduoti save kitiems, bet turiu pasakyti, kad ne ką mažiau, dirbdamas tokį darbą, gauni ir pats“, – šypsosi Dalia.
Dalytės istorija yra viena iš dvidešimties atrinktų sėkmės istorijų konkurso „Žingsniai 2023“, kurį organizuoja Europos socialinio fondo agentūra, herojų.
Turinys gali būti neatlygintinai publikuojamas kitose žiniasklaidos priemonėse. Publikuojant būtina nurodyti šaltinį: www.15min.lt
