Kasmet vis daugiau lietuvių palieka gimtuosius miestelius ir išvyksta ieškoti laimės į judrius didmiesčius, tačiau nemaža dalis nusprendžia likti savame krašte vedini saugumo, ramybės ir stiprios bendruomenės vertybių. Meilės gimtinei bei darbui pavyzdžiu tapo Onutė ir jos dukra Irma. Moterys įsitikinusios, kad Šakiai – jų namai, kuriuose negaila nė vienos praleistos dienos.
Didmiestis nesuviliojo
Šakių rajone gimusi, augusi ir šeimą sukūrusi 66-erių Onutė Protopopova nesigaili savo sprendimo gimtinės neiškeisti į kitą miestą, tvirtai sakydama, kad jos niekada kitur ir netraukė. Savo karjerą čia taip pat ugdžiusi moteris atskleidžia, jog gimtasis kraštas jai – labai brangus ir svarbus, tačiau tokią pat didelę reikšmę teikia ir bendruomenei.
„Čia – mano šaknys: tėvai, giminės. Džiaugiuosi būdama ir širdžiai artimos bendruomenės dalimi – visuomet čia gerai jaučiausi. Tokiame mieste, kaip Šakiai, viskas pasiekiama ranka ir patogu: užauginau vaikus, ilgus metus dirbau. Ne tik didmiesčiuose galima įgyvendinti savo svajones ir planus – tai galima padaryti visur, jei yra užsidegimo ir netrūksta pozityvo“, – kalba Onutė ir pamini, kad nors dvi jos atžalos gyvena užsienio šalyse, tai jos nuomonės nekeičia.
Šakietės dukra Irma Antanaitienė taip pat, kaip ir mama, jaučiasi atradusi savus namus gimtame mieste. Už kraštiečio ištekėjusi moteris dabar čia ne tik augina vaikus, bet ir neslepia besidžiaugianti savo pasirinkimu nesusivilioti didmiesčiu, mat mažesniuose miestuose tvyro ramybė, stiprus saugumo pojūtis, o ir dažnas sutiktas veidas pažįstamas.
„Pastarieji metai buvo sudėtingi visiems, tačiau ši krizė puikiai parodė, kur yra tikrosios žmonių vertybės. Galėjome pastebėti, kur mus brangina, su kuo iš tiesų norime būti. Čia – saugu šeimai, viskas tikra ir artima, dirbu mylimą darbą, kuris nuolat veja į priekį, leidžia tobulėti“, – sako Irma ir priduria, jog net studijų laikais, kai mokėsi Kaune, ji dirbo gimtuosiuose Šakiuose, į kuriuos vėliau grįžo kurti šeimos.
Darbas, vedantis į priekį
Šakiuose įsikūrusiame mažmeninės prekybos tinkle UAB „Gulbelė“ daugiau nei 40 metų dirbusi Onutė pasakoja, kad savo karjerą įmonėje pradėjo kaip inventorizatorė. Vėliau jos gabumus, atsakingumą bei stropumą pastebėjo ir įmonės vadovai, tad Onutei buvo pasiūlyta buhalterės pavaduotojos pozicija. Anot jos, pasirinkta kryptis leido įgyti aplinkinių darbuotojų pasitikėjimą ir prisidėjo prie kopimo karjeros laiptais – po kelerių metų Onutė tapo vyriausiąja buhaltere.
„Šio įvertinimo sulaukiau po ilgo ir nuoseklaus darbo. Dirbdama buhaltere nuolat mokiausi, daug domėjausi šia sritimi, gilinau žinias seminaruose bei mokymuose. Nesigailiu nė vienos dienos, net ir sunkių etapų – nuolat stengiausi būti diskretiška, atidi ir pelnyti kitų pasitikėjimą“, – pasakoja moteris, iki šiol gražiuoju minėdama turėtą patirtį.
Onutės pėdomis į karjerą pasekė ir dukra Irma, patikindama, kad „Gulbelė“ jos gyvenime buvo visada: kartu dalyvaudavo šventiniuose renginiuose šeimoms, nuo mažų dienų žinojo, kaip atrodo mamos darbo diena, su kokiais kolegomis ji dirba. Mamos meilė darbui įkvėpė taip pat rinktis buhalteriją, o įgavus žinių, po kurio laiko tapti įmonės nekilnojamo turto specialiste ir taip pritaikyti geriausias savo savybes.
„Visą laiką matėsi, koks svarbus mamai buvo darbas, kaip ji stengėsi ir daug dirbo. Matydavau ne tik susikaupimą, bet ir meilę, nuoširdų atsidavimą profesijai bei kolektyvui. Manau, kad labai svarbu, jog nuolatinė veikla teiktų džiaugsmą. Mane taip pat motyvuoja darbas, kuriame apstu sąžiningumo, tikrumo ir atvirumo. Čia natūraliai tobulėju ir nuolat ieškau geriausių sprendimų“, – papildo mamą Irma.
Dabar į pensiją išėjusi Onutė sako, jog malonu stebėti nuolat augančią, modernėjančią buvusią darbovietę, tobulėjantį, puoselėjamą miestą bei dar labiau suartėjusią bendruomenę. Jos manymu, žvelgiant į viską pozityviai ir vertinant tai, ką turime, galima įgyvendinti didžius ir drąsius planus, o nuoširdžiai dirbant ir dedant daug pastangų – sulaukti tinkamo įvertinimo.
